1925 m. sausio 18 d., minint Klaipėdos krašto prijungimo antrąsias metines, buvo įkurtas Panevėžio muziejus ir seniausiame miesto pastate iškilmingai atidaryta pirmoji ekspozicija. Šiais metais muziejus skaičiuoja jau 96-uosius veiklos metus.
Muziejus auga dėka savo bičiulių, kurių palaikymas yra be galo svarbus. Taip muziejus turtėja vertybėmis, archyvais, užrašytais prisiminimais. Šių metų sausio viduryje Panevėžio kraštotyros muziejus gavo nuoširdų turiningą muziejaus bičiulio, Lietuvos nacionalinės premijos laureato, menininko Stasio Eidrigevičiaus laišką iš Varšuvos. Pasaulinio garso menininkui jo šaknys yra svarbios visą gyvenimą. Šiuo gyvu, pilnu meilės ir didžiavimosi tėviške žodžiu dalijasi Panevėžio kraštotyros muziejus:
„Mano sesuo Apolonija gruodžio viduryje išsiuntė duoną iš Panevėžio į Varšuvą. Bet paštas pranešė tik sausio viduryje. Taigi šiandien tą duoną ragauju ir ragauju, dalindamasis su gerais žmonėmis, žinoma, ir su sūnumi Ignacu. Jis net videofilmuką padarė, kaip anūkas Leo skanauja.
Tai mano mama Lepšių kaime tokią duoną kepė. Ji kaip stebuklas. Tai Panevėžio stebuklas.
Linkiu jums gerų metų, sveikatos.
Aš tą duoną vežiau į įvairias pasaulio šalis tiek metų… Tai autentiška, tai tikra, tai Aukštaitija, tai Lietuva.
O Dieve, kol būsiu gyvas, garbinsiu jus, kad tas tradicijas tęsiate. Tai autentiška, tai tikra, tai ne vaidinimas, tai širdies daina. Kaip mano poemoje „Giedanti gaidžio galva“. Ar skaitėte?
Panevėžio kraštotyros muziejuje paklausykite mano balso ir vaišinkite lankytojus ta tikrai stebuklinga duona.
Atsimenu, poetui T. Rozewicziui kartą po susitikimo su publika įteikiau gabalėlį tokios duonos, sakau: čia jums duonos ‒ nuo Panevėžio. Nesupratęs nustebo ‒ duona? Kitą dieną jos paragavęs man parašė laišką ‒ „Stasy, dabar tikras ačiū, ačiū“.
Panevėžio kraštotyros muziejus atlieka svarbią misiją – ne tik saugo ir kaupia krašto istoriją, bet ir ugdo pilietiškumą, pasididžiavimą savo kraštu, supažindina su praeitimi – vaišina lankytojus ta tikrai stebuklinga duona.
