Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centras, siekiantis kultūros prieinamumo didinimo visoms amžiaus ir socialinėms grupėms, yra Panevėžio rajono Upytės seniūnijoje, jungiančioje 16 kaimų. Savitumą išsaugojęs seniūnijos centras, Upytės kaimas, nuo seno garsėja linininkyste. Linai lietuvių tradicijoje buvo ypatingas augalas. Be jo nebuvo įsivaizduojama ne tik kasdiena, bet ir šventinis gyvenimas. Linininkystė ir audimo amatas apsuptas gausių tikėjimų. Tautosakoje, liaudies mene, liaudies dainose didelis dėmesys skiriamas ir linams, ir žmogui, auginančiam juos. Šiandienos žmogus mėgsta dėvėti lininį drabužį. Daugelis supranta, kad toks apdaras neatsiejamas nuo mūsų krašto, ir didžiuojasi tuo. Nepaisant to, šiuo metu, sunykus linininkystės pramonei, dažnas nėra matęs, kaip auga linai, nežino, kaip gaminamas audinys, juolab nebandęs išausti rankšluosčio ar drobės šventiniam drabužiui.
Ėriškių kultūros centro padalinys Tradicinių amatų centras, įsikūręs Upytės buvusio dvaro sodybos teritorijoje, siekia saugoti, skleisti ir perduoti tekstilės amato tradicijas. Tik 1 km nuo Amatų centro nutolęs unikalus XIX a. vėjo malūnas, kuriame įsikūręs kultūros centro padalinys Linų muziejus su linininkystės ir audimo rakandų rinkiniu. Skatinti visuomenę domėtis savo krašto istorija, paveldu; priminti, saugoti, kūrybinėmis formomis skleisti ir tęsti linininkystės tradicijas – pagrindinis renginių ciklo sumanytojų tikslas.
Ciklo pavadinimui parinkta liaudies dainos eilutė. Kaip ir audimo amatas, taip ir daina – prasminga tautos tradicija. Pasak Antano Maceinos, „beveik nėra tokios gyvenimo srities, kuri nebūtų apipinta dainomis, nelyginant vijokliais: gimimas ir mirtis, vestuvės ir vardynos, metų šventės, šienapjūtė, rugiapjūtė, linų mynimas, naktigonė“. Šių dainų turinyje galima atsekti ne tik pasaulio ir tautos sampratą, žmogaus jauseną, bet ir svarbius žmogaus gyvenimo elementus: gimimas ir mirtis, meilė ir santuoka, karas ir darbas. Nebegalime sugrąžinti jau nebesančių pasidainavimų linarūtėse, gegužinėse, bet tai galima perkelti į bendruomenės pasibuvimo vakarus. Dainų tekstuose nusakoma linininkystės darbų seka, įvardijami audimo amato rakandai. Netgi audinio standumas, spalvos, raštai. Todėl pasitelkus tradicinį muzikavimą galima atskleisti linininkystės ir audimo tradicijas mūsų krašte. Be to, daina yra savotiškas bendruomenės telkimo pasibuvimui drauge įrankis.
Renginių ciklas „Audeklėlį riečiu ir gražiai dainuoju“ vyks rugsėjo 9–15 dienomis. Amatų mokymai ir kvalifikacijos kėlimo seminaras „Etnokultūrinis ugdymas: linininkystės tradicijų išsaugojimo galimybė“ Upytės tradicinių amatų centre, edukacinė programa „Linų kelias“ Linų muziejuje. Renginių ciklo baigiamuoju akcentu bus Linų šventė Upytės tradicinių amatų centre. Šventę jungiančiu akcentu pasirinktas linų apdirbimo, taip vadinamo „linų mūka“, procesas. Liaudies muzikantai ir folkloro kolektyvai koncertinėmis programomis sujungs interpretuotus tradicinius papročius.
Šalia Amatų centro esantis trijų arų žemės sklypas užsėtas linais, todėl šventės metu bus galima linus rauti, rišti, statyti į pėdus bei sukloti atsiklojėjimui, vėliau – brukti, šukuoti, verpti, austi ir dėvėti. Visa tai bus atliekama įtraukiant visus į šventę atėjusius dalyvius.
Dalyviai bus kviečiami į linarovio talką, todėl jie galės apsirengti drabužiais, kurie bus pasiūti pagal XIX a. valstiečių kostiumus, naudoti linų apdirbimo rykų kopijas. Po linarovio talkos – pabaigtuvių vaišės. Renginio metu stacionarioje Tradicinių amatų centro turgavietėje veiks amatininkų turgus, kuriame bus galima įsigyti amatininkų bei kulinarinio paveldo pateikėjų darbų, susijusių su linais – nuo tekstilės gaminių iki sėmenų aliejaus.
Projektą „Audeklėlį riečiu ir gražiai dainuoju“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Panevėžio rajono savivaldybė. Organizatorius – Panevėžio rajono Ėriškių kultūros centras.
Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė