Andrius Kubilius: “Karas: Ar geopolitinė krizė padės Europos Sąjungai tapti stipresne”

Pasaulio reikaluose baigiame priprasti prie krizių: jeigu ne pandemija, tai infliacija, energetikos krizė, pabėgėliai ar net karas.

Politikai ir ekspertai krizių metu dažnai kartoja gerai žinomą pareiškimų standartą: kiekvieną krizę valstybė ar tarptautinė organizacija turi išnaudoti tam, kad šalis ar organizacija taptų stipresniais.

Jean Monet, vienas iš dabartinės Europos Sąjungos įdėjinių tėvų, kažkada pačioje Europos Bendrijos kūrimosi pradžioje yra pasakęs, kad Bendrija bus tai, kas bus sukurta krizių metu. Kaip parodė tolesnė Europos Sąjungos istorija, tai buvo geniali įžvalga: vien tik per paskutinį dešimtmetį galėjome stebėti, kaip Europos Sąjungos politinė veikla įvairiose srityse konsolidavosi, kaip naujos institucijos kūrėsi kaip tik krizių metu: ar tai būtų ES Bankų sąjunga, sukurta kaip atsakas į 2008-2012 m. pasaulinę finansų krizę; ar sienų apsaugai skirta europinė Frontex institucija, sukurta per 2015-ųjų pabėgėlių krizę; ar galų gale pirmą kartą ES vardu pasiskolintas multimilijardinis Atsigavimo Fondas, sukurtas siekiant padėti per pandemiją užkarantinuotai Europos ekonomikai.

Yra akivaizdu, kad Rusijos karas prieš Ukrainą yra tokio mąsto viso Europos kontinento geopolitinė krizė, kokios iki šiol Europos Sąjunga nėra patyrusi, todėl natūraliai kyla klausimai, kaip ir kokiose srityse Europos Sąjunga turi siekti to, kad ir po šios krizės ji taptų geopolitiškai stipresne.

Europos Sąjungos ligšiolinė reakcija į Rusijos karą prieš Ukrainą yra verta pagiriamųjų žodžių: neatidėliotina finansinė parama Ukrainai, puolamųjų ginklų tiekimas (nors ir su visokiais paklaidžiojimais), septyni sankcijų paketai Rusijai yra tai, kuo šiomis aplinkybėmis Europos Sąjunga gali didžiuotis. Europos Sąjunga įrodė turinti gebėjimą veikti pakankamai efektyviai net ir per tokias krizes bei Europos Sąjungai visiškai nepažįstamomis aplinkybėmis.

Tačiau, nors Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau šeštą mėnesį, kol kas Europos Sąjungoje nesimato gilesnių pastangų pradėti ieškoti tinkamo atsako į klausimą, kaip Europos Sąjunga po šios krizės turi tapti stipresne. Nesimato ir pastangų intelektualiai įsigilinti į Europos Sąjungos geopolitinės laikysenos ir elgesio praeities klaidas, kurios ir sukūrė prielaidas tokiai geopolitinei krizei (Rusijos karui prieš Ukrainą) įvykti. Tai verčia sunerimti, kad ši geopolitinė krizė gali ir neduoti reikalingo impulso Europos Sąjungai reformuotis ir sustiprinti savo geopolitinius gebėjimus.

Tai darosi dar akivaizdžiau, kai tenka palyginti pastarojo meto NATO ir ES strateginius ilgalaikius sprendimus.

Nors NATO karo pradžioje susilaukė nemažai griežtos ir pagrįstos kritikos už tai, kad dažniau aiškino ko neplanuoja daryti (pvz., neplanuoja apsaugoti Ukrainos oro erdvės) vietoje to, kad paaiškintų ką planuoja daryti, vis tik neseniai įvykusio Madrido NATO Summitto sprendimai parodė, kaip NATO iš šios geopolitinės krizės išeis, tapdama stipresne gynybos organizacija: pagilėjo geopolitinis NATO tikslo aiškumas – Rusija pripažinta didžiausia grėsme Europos kontinento saugumui; suformuluotas gynybinių pajėgumų stiprinimo tikslas – greito reagavimo pajėgumų radikalus didinimas nuo 40 000 (dabar) iki 300 000 karių (netrukus); sustiprintas NATO šalių apginamumas – patvirtintas NATO brigadų diskokavimas Baltijos šalyse; realizuota NATO plėtra, kaip atsakas į Kremliaus grasinimus – Švedija ir Suomija (turinti bendrą sieną su Rusija) tampa NATO narėmis.

Tokiame NATO pagirtinų strateginių sprendimų fone dar labiau iškyla klausimas – o kaip Europos Sąjunga turėtų elgtis ir kokius strateginius sprendimus turėtų priimti, kad ne tik NATO, bet ir ES iš šios krizės išeitų tapdama reikšmingai stipresne organizacija globalios geopolitikos reikaluose?

Iki šiol tokia diskusija Europos Sąjungoje vyko labai vangiai arba visai nevyko.

Galima tik pasidžiaugti, kad Vokietijos Kancleris Olafas Šolcas, paskutinėmis vasaros dienomis senajame Prahos Karlo Universitete pasakė reikšmingą, stiprią, strateginę ir optimistinę kalbą “Europa yra mūsų ateitis” apie Europos Sąjungos ateitį, jos plėtros ir reformų būtinybę, tai įvardindamas kaip atsaką į dabartinę geopolitinę krizę. Tikėtina, kad Vokietijos lyderystė brėžiant tokias ES perspektyvos kryptis suteiks stiprų impulsą tam, kad tokios permainos taptų ir tikra realybe. Lietuvai tai turėtų ypatingai rūpėti.

Taip jau susiklostė, kad dar vasaros viduryje pabandžiau surašyti savo mintis apie tai, kaip Europos Sąjunga turi persitvarkyti tam, kad po šios geopolitinės krizės taptų stipresne. Neskubėjau skelbti teksto vasaros viduryje, nes vasarą tokie reikalai mažai kam rūpi. Taip jau sutapo, kad dabar savo tekstą galiu paskelbti iš karto po Kanclerio O.Šolco kalbos. Nesu nustebęs, kad nemažai dalykų matome labai panašiai, nes apie tai tarptautinėje politikų bendruomenėje diskutuojame jau pakankamai senai. Nauja yra tai, kad tokias mintis apie ES plėtros ir reformų būtinybę pirmą kartą taip ryškiai išdėstė ir joms įsipareigojo Vokietijos Kancleris.

Savo tekste bandau atsakyti į klausimą, kaip Europos Sąjungai tapti stipresne po šios geopolitinės krizės, pateikdamas atsakymus į keturis klausimus. Atsakymuose bandau pasiūlyti vieną iš receptų, kaip sukurti Stiprią Europos Sąjungą:

Yra visiškai akivaizdu, kad viena iš esminių klaidų, kurias Vakarai demonstravo savo santykiuose su Rusija per pastaruosius kelis dešimtmečius, buvo baimė. Putino baimė; neprognozuojamos Rusijos baimė; laukinės, necivilizuotos Rusijos, su branduoliniu ginklu rankose baimė. Ir tokia baime pagrįstas netikėjimas, kad Rusija gali būti kitokia, kad ji gali grįžti į demokratinio vystymosi kelią. Iš to kilo nesustabdomas Vakarų lyderių noras ieškoti vis naujų “reset” ar “dialogo su Putinu” galimybių, nepaisant to, kaip elgėsi Putinas. Taip Vakarai ir užaugino naująjį fašizmą Kremliuje ir paskatino Rusijos karinę agresiją prieš Ukrainą, nes Putinas gal net ir nuoširdžiai patikėjo, kad ir šį kartą Vakarai ateis su nauju “reset” ir “dialogo” pasiūlymu.

Visų pirma turi pakartoti tai, ką neseniai pasakė NATO – kad dabartinė, autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui. NATO turi užduotį karinėmis priemonėmis atbaidyti šią grėsmę ir turi būti pasirengusi nuo jos apsiginti bei apginti Europos Sąjungą. Tuo tarpu Europos Sąjunga privalo turėti ilgalaikę strategiją, kaip politinėmis priemonėmis šią Rusijos autoritarizmo grėsmę visiškai sunaikinti. O ji visiškai išnyks tik tada, kai Rusija transformuosis į normalią, europietiško tipo demokratiją. Todėl Europos Sąjunga turi neatidėliodama paskelbti, kad jos strateginis tikslas yra padėti demokratinei Rusijos transformacijai, o ne palaikyti kokį nors “dialogą” su Putinu. Demokratinė Rusijos transformacija įvyks tik tada, jeigu Putinas patirs skaudų karinį pralaimėjimą Ukrainoje. Todėl Europos Sąjunga taip pat turi pagaliau paskelbti aiškią nuostatą, kad Europos Sąjunga sieks visiškos Ukrainos pergalės (tai iki šiol vis dar neišdrįstama pasakyti). Ir kad tam Europos Sąjunga mobilizuos visus reikalingus resursus. Ir kad Europos Sąjungos nebeišgąsdins jokie Putino gąsdinimai branduoliniu karu.

Europos Sąjunga taps stipresne, kai išmoks nebebijoti Putino. Ir kai patikės, kad Rusijoje gali įvykti demokratinė transformacija.

Stabilumas ir saugumas Europos kontinente yra galimas tik tada, jeigu visame Europos kontinente galiausiai įsitvirtins europietiškos demokratijos ir socialinės gerovės vertybės. Tame tarpe ir Rusijoje. Tai galima pasiekti tik drąsiai ir nuosekliai vykdant Europos Sąjungos plėtros politiką. Bent jau iki dabartinių Rusijos sienų. Tokia nauja plėtros banga turi apimti Vakarų Balkanus ir Ukrainą, Modovą ir Sakartvelo, kada nors Baltarusiją ir Armėniją. Nes ES plėtra ir integracija yra vienintelis kelias, kaip postotalitarinėsė Europos žemėse įsitvirtina demokratija ir ekonominė sėkmė. Europos kontinente nėra nei vienos valstybės pavyzdžio, kur tokia sėkmė galėjo būti sukurta be integracijos į Europos Sąjungą.

Deja po pirmosios drąsios “bing-bang” plėtros bangos, kuri apėmė ne tik mus ir visą Centrinę Europą, bet ir šiek tiek vėliau prisijungusią Kroatiją, Europos Sąjungą apėmė tolesnės plėtros baimė, dalinai lemta ir to, kad Kremlius ėmė grasinti visai Europai, kai Ukraina Maidane pasirinko europietiškos integracijos kryptį. Kremlius išsigando, kad europietiškos integracijos sukurta Ukrainos sėkmė savo pavyzdžiu gali užkrėsti ir eilinius rusus, o tai būtų mirtinai pavojinga Kremliaus režimo išlikimui. Kremlius pagrasino, ir Europos Sąjunga išsigando. Todėl po 2014 m. ES plėtros procesas visiškai sustojo pirmiausia Vakarų Balkanuose, o Ukrainai ir kitoms Trio šalims ES taip ir neišdrįso pasiūlyti jokios ambicingos ES narystės perspektyvos. Baimė nugalėjo, Ukraina buvo palikta “pilkojoje zonoje” ir Putinas tai suprato, kaip signalą, kad Ukraina yra paliekama jo interesų zonoje. Nuo čia buvo tik vienas žingsnis iki karo pradžios.

Europos Sąjunga turi pagaliau išmokti vieną pamoką – joje vyraujanti baimė provokuoja Putino agresiją. Noras Vakarų nuolaidomis sumažinti Putino agresyvumą ir taip, tariamai, deeskaluoti situaciją, kurios eskalaciją incijavo Putinas, tik dar labiau eskaluoja Putino agresyvumą.

Yra gerai, kad karas pagaliau privertė Europos Sąjungą bent dalinai suprasti savo esminę klaidą, todėl Ukrainai ir Moldovai pagaliau suteiktas kandidato statusas. Tačiau to neužtenka – reikia sparčių ir efektyvių derybų dėl narystės. Kaip rodo ekspertų vertinimai – Ukraina turi visas galimybes tapti ES nare 2029 metais, bet tam reikia, kad tikros derybos prasidėtų jau 2023 metais.

Ir tam reikia, kad taip pat ir Vakarų Balkanai taptų ES nariais jau 2025 metais, kaip kad jiems buvo seniai pažadėta.

Europos Sąjunga turi pagaliau suvokti, kad plėtra jai suteikia naujos stiprybės, o ne silpnina ją. Jeigu europiečiai prieš šimtmečius atsikraustę į Šiaurės Ameriką būtų su baime žiūrėję į plėtrą, tai nebūtų buvę ir šių dienų Jungtinių Valstijų galybės.

Europos Sąjugos drąsi plėtra iki Rusijos pasienio yra ir vienintelis kelias, kaip ES, sukurdama Ukrainos bei Baltarusijos sėkmės istorijas, jų pavyzdžio dėka paskatins ir demokratines transformacijas Rusijoje. Todėl Europos Sąjunga turi ne tik įveikti plėtros baimę, bet ir susigrąžinti plėtros alkį. Ir pagaliau suvokti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra ne tik Ukrainos, bet ir pačios Europos Sąjungos strateginis interesas.

Su Ukrainos naryste Europos Sąjungoje pati Europos Sąjunga taps žymiai stipresne – ir geopolitiškai, ir ekonomiškai. Ir net pagaliau įgis stipriausią europietišką karinį pajėgumą, kuriuo šiuo metu disponuoja Ukraina.

Europos Sąjungai didžiausias pavojus yra neįžvelgti tokios strateginės stiprėjimo perspektyvos, susietos su Ukraina. Tam sutrukdyti gali tik Europos Sąjungai būdingas geopolitinis trumparegiškumas ir nacionalinio vietininkiško požiūrio pirmenybė prieš europinio, federalinio intereso suvokimą, visų pirma galvojant apie viso Europos kontinento saugumą ir stabilumą.

Europos Sąjungai norint tapti žymiai stipresne globalia geopolitine veikėja reikia susitvarkyti geopolitinių sprendimų priėmimo ir įgyvendinimo institucinę sistemą. Iki šiol sprendimai užsienio ir saugumo politikos reikaluose yra priimami tik Europos Sąjungos Vadovų Taryboje ar Užsienio Reikalų Taryboje, kur reikalingas kiekvienos Europos Sąjungos narės pritarimas. Atskira šalis gali vetuoti tokio sprendimo priėmimą. Kitos Europos Sąjungos institucijos – Europos Komisija, Europos Parlamentas turi tik ribotą galią ir galimybę įtakoti Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką.

Taigi, Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politika vis dar yra ne “Europos”, o “šalių narių Sąjungos” politika. Kitaip ją būtų galima pavadinti “šalių narių asociacijos” politika. Ir tai yra didžioji Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos problema – kad joje yra ryškiai per daug “nacionalinių” ir per mažai bendrų “europietiškų” interesų.

Kai kas gali teigti, kad europietiški interesai ir turėtų būti integrali suma visų nacionalinių interesų. Tačiau tai savo esme būtų klaidingas teiginys, nes Europos Sąjunga yra kažkas daugiau nei vien aritmetinė šalių narių suma, lygiai taip pat, kaip Lietuva yra daugiau nei vien ją sudarančių savivaldybių suma. Nes tokia savivaldybių suma yra Lietuvos Savivaldybių Asociacija. Bet ne Lietuva. Todėl Lietuvoje niekam ir neateina į galvą mintis patikėti Savivaldybių Asociacijai atsakomybę priimti sprendimus dėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikos. Tai nereiškia, kad savivaldybės negali turėti savo nuomonės dėl Lietuvos užsienio politikos, dar daugiau – savivaldybės visiškai savarankiškai mezga ryšius su užsienio partneriais, tačiau dėl Lietuvos užsienio politikos sprendimus priima Lietuvos Respublikos Prezidentas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos Seimas, bet ne Lietuvos Savivaldybių Asociacija.

Tuo tarpu Europos Sąjunga ir jos užsienio politika vis dar gyvena keistoje situacijoje, kur sprendimus dėl Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politikos išimtinai priima Taryba, kuri iš esmės yra europinis Savivaldybių Asociacijos atitikmuo, tik tiek, kad renkasi ir sprendimus priima ne Lietuvos savivaldybių merai, o ES valstybių narių Vyriausybių vadovai bei Prezidentai. Nei vienoje kitoje ES politikoje nėra išlikę tokios situacijos, kai bendroji ES politika yra taip stipriai “nacionalizuota”. Visose kitose srityse, kur ES turi bendrą politiką, tokia politika yra žymiai labiau “europizuota”, tai yra tokių politikų konstravime ir įgyvendinime žymiai intensyviau dalyvauja visos Europos Sąjungos institucijos: Europos Komisija, Europos Parlamentas, ne vien tik Vadovų Taryba.

Europos Sąjunga stipria geopolitine užsienio ir saugumo politikos veikėja taps tik tada, kai sugebės “sueuropinti” savo užsienio ir saugumo politiką. Tai nepatiks daugeliui nacionalinių sostinių. Bet lygšiolinė “nacionalizuota” ES užsienio ir saugumo politika atvedė iki dabartinės geopolitinės krizės. Nes “nacionalizuota” ES užsienio politika ir saugumo politika geopolitiškai buvo silpna politika, politika be didesnių geopolitinių ambicijų. Tai ir lėmė pirmuose dviejuose punktuose išdėstytas ES geopolitines klaidas ir baimes, kurios turi labai skausmingų pasekmių. Ir ne tik Ukrainai.

Norint ateityje tokių klaidų išvengti, reikia esminių permainų. Viena iš jų – atsisakyti veto teisės ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos balsavimo, priimant Vadovų Taryboje sprendimus dėl Europos Sąjungos bendros užsienio ir saugumo politikos. Nes tai yra vienintelis kelias, kaip galima būtų sustabdyti dabartinę “šantažo kultūros” pandemiją Europos Sąjungoje, kai vieni labai svarbūs ES sankcijų sprendimai negali būti priimti, nes kažkas labai myli Putiną ir negali atsisakyti jo naftos, kiti stabdo ES plėtrą į Vakarų Balkanus, nes reikalauja, kad jų kaimynai perrašytų visą savo istoriją.

Perėjimas prie kvalifikuotos daugumos balsavimo yra pirmas ir labai svarbus sprendimas, reikalingas tam, kad ES taptų žymiai efektyvesne užsienio ir saugumo politikoje. Bet vien to neužtenka. Europos Sąjunga turi išmokti ir nebijoti sprendimus dėl užsienio ir saugumo politikos priimti “europiniame” lygmenyje, lygiai taip, kaip JAV yra stipri geopolitinė lyderė todėl, kad sprendimus dėl JAV užsienio politikos priima Prezidentas, jo Administracija, ir Kongresas, o ne Floridos, Teksaso, Kalifornijos, Niujorko ir kitų valstijų gubernatoriai, kartas nuo karto susibėgdami į dviejų dienų Gubernatorių Summitt’ą.

Europos Sąjunga tiesiog turi nebijoti tapti stipresne, nors kai kuriose srityse, įskaitant ir Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką, tai reikš, kad tokią bendrą politiką formuojant ir įgyvendinant, nacionalinių valstybių tiesioginis vaidmuo ir įtaka taps kažkiek mažesni. Jeigu norime stiprios Europos Sąjungos, turime nebijoti ir

patikėti jai dalį savo nacionalinės stiprybės. Nuo to tapsime stipresni ir mes patys.

Galima teoriškai daug kalbėti apie Europos Sąjungos stiprybę, kurią ji turėtų įgyti po šios geopolitinės krizės, tačiau jeigu tokios diskusijos nebus palydėtos sprendimais dėl Europos Sąjungos disponuojamų resursų, tai visos teorinės diskusijos apie geopolitinę stiprybę neduos jokio praktinio rezultato. Negali būti stiprus, jeigu savo politinių galimybių neparemi reikalingais finansiniais resursais. Nes tokiu atveju galimybės netampa galia. O lieka tik “neišnaudotomis galimybėmis”.

Verta atsiminti, kad šiuo metu visos ES išlaidos siekia tik 1% Europos Sąjungos bendro BVP. Tik 1 procentą! ES šalys, kurios priklauso ir NATO, yra įsipareigoję vien tik gynybai išleisti po 2% BVP. Tuo tarpu visoms ES išlaidoms: pradedant dotacijomis žemdirbiams ir atsiliekantiems regionams (įskaitant didžiąją dalį Lietuvos) ir baigiant bendra mokslinių tyrimų, inovacijų, kovos su klimato kaita ir bendrąja ES užsienio politika, – visos ES šalys iki šiol sutinka išleisti tik 1% BVP. Tai yra dvigubai mažiau nei savo karinei gynybai. Jau vien tai sukelia natūralų klausimą – ar tikrai mes norime stiprios ES, bent tiek stiprios, kiek stipri ir mūsų karinė gynyba?

Verta atsiminti, kad ES šalys narės savo nacionaliniuose biudžetuose kiekvienais metais (iki pandemijos) nacionalinėms išlaidoms vidutiniškai skyrė apie 45% nuo BVP (Lietuva – tik 33%). Pandeminiais 2020-ais metais ES vidutinės išlaidos išaugo iki 53.1 % nuo BVP, o Lietuvos – iki 42.9 %.

Tai yra nacionalinės valstybės normaliais, ne pandeminiais metais savo finansinėmis išgalėmis yra vidutiniškai 45 kartus stipresnės nei Europos Sąjunga. Tuo tarpu mūsų lūkesčiai, ko mes kaip Europos Sąjungos piliečiai tikimės iš Europos Sąjungos, tikrai nėra 45 kartus mažesni, lyginant su tuo, ko mes tikimės iš savo nacionalinės valstybės. Todėl daug kam ir atrodo, kad Europos Sąjunga yra silpna ir nieko negalinti, nes mūsų lūkesčiai stipriai pralenkia Europos Sąjungos resursus ir galimybes.

O tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ES negali tapti geopolitiškai stipria ir globaliai vaidinti žymiai stipresnio vaidmens. Užtenka vien tik palyginti paramos Ukrainai skaičius: prasidėjus Rusijos karui prieš Ukrainą, Jungtinės Valstijos Kongrese patvirtino sprendimą, kad Ukrainos karinei paramai vien tik šiais metais skirs 40 mlrd. USD, iš kurių 30 mlrd. USD bus skirta ginkluotės tiekimui. Todėl Ukraina ir gauna HILMARS bei kitą karo eigą keičiančią ginkluotę.

Tuo tarpu ES iki šiol per “Peace Facility” sugebėjo skirti tik 2.5 mlrd. Eurų tam, kad ES šalys narės tiektų ginklus Ukrainai. Tai yra nepalyginamai mažiau, nei skiria Jungtinės Valstijos. Visa kita su ES siejama karinė parama Ukrainai priklauso nuo ES nacionalinių sostinių apsisprendimo: kas, kiek, kada ir kokių ginklų Ukrainai patieks. Todėl net kai karas vyksta ES pasienyje, ES atrodo silpna ir nepajėgi imtis efektyvios geopolitinės lyderystės. Nes ES paprasčiausiai neturi pinigų. Tada ir lieka tik solidarumo pareiškimai. Ir viltis, kad JAV turės ir pinigų, ir ginklų Ukrainai. Dar šiek tiek ir Didžioji Britanija.

Jeigu Europos Sąjunga iš šios geopolitinės krizės tikrai nori išeiti tapdama stipresne, tame tarpe ir finansiškai, ji turi vienintelę išeitį – įsisąmoninti, kad Ukrainos karas prieš agresorę Rusiją yra ne tik “Ukrainos karas”, bet kad tai yra ir “mūsų karas”, tai yra visos Europos Sąjungos karas. Tik tokiu atveju bus suvokta, kad norint tokiame kare pasiekti pergalę reikia mobilizuoti visus reikalingus, tame tarpe ir finansinius “mūsų” resursus. Negalime karo laimėti be pakankamų resursų. Jeigu karas yra “mūsų”, tai ir reikalingi resursai turi būti “mūsų”.

Karas reikalauja ne tik ES papildomų finansinių resursų tam, kad Ukraina įsigytų jai reikalingą ginkluotę. Karas reikalauja ir papildomų resursų, finansuojant dėl karo padidėjusias energetines išlaidas pačios Europos Sąjungos viduje.

Todėl yra akivaizdu, kad šiuo metu Europos Sąjunga turi spręsti dvi strategines finansines problemas: pirmoji yra sąlyginai momentinė problema – kaip nedelsiant padidinti ir tinkamai finansuoti ES karo išlaidas, tame tarpe ir socialines bei energetines išlaidas ES viduje; antroji yra ilgalaikė strateginė problema – kaip tinkamai finansuoti žymiai didesnes ES išlaidas, kad ir taikos metu ES galėtų būti geopolitiškai ir dalykiškai žymiai stipresnė.

Tuo požiūriu Europos Sąjungai yra verta prisiminti Jungtinių Valstijų finansinių resursų istoriją. Nuo pat JAV gimimo pradžios, 1790 metais pirmus beveik 70 metų, iki pat JAV pilietinio karo, JAV federalinio biudžeto išlaidos siekė tik apie 1-3 % nuo JAV BVP

(http://metrocosm.com/history-of-us-taxes/). Pilietinis karas tokias išlaidas padidino iki 10%, bet po karo jos vėl grįžo prie 1-3% standarto. Tas pats Jungtinių Valstijų federalinio biudžeto išlaidų istorijoje pasikartojo ir I Pasaulinio karo metu – išlaidos karo metu buvo ženkliai padidintos, bet po to vėl praktiškai grįžo į ankstesnį lygį.

Tik po 1930-ųjų Jungtinės Valstijose pradėta įgyvendinti New Deal antikrizinė programa ir tuo metu vis labiau didėjanti Jungtinėms Valstijoms tenkanti globalios geopolitinės lyderystės našta lėmė, kad po 1930-ųjų JAV federalinių išlaidų dalis ėmė nuosekliai didėti. Prie to prisidėjo ir II Pasaulinis karas bei JAV vaidmuo jame. Šiandien JAV federalinių išlaidų dalis siekia apie 25% nuo BVP. Ir tai yra žymiai daugiau nei ES biudžetas. Taip yra finansuojama JAV nacionalinė stiprybė ir globali geopolitinė lyderystė.

Ši geopolitinė krizė Europos Sąjungai turi padėti suvokti, kad su dabratiniais turimais finansiniais resursais ES yra nepajėgi nei tinkamai finansuoti šio “mūsų karo” išlaidų, nei sukurti ilgalaikio finansinio pagrindo Europos Sąjungos globaliai geopolitinei lyderystei.

Ko reikia Europos Sąjungai – tai nebijoti didinti Europos Sąjungai skiriamos BVP dalies. NATO narės jau išmoko nebijoti skirti 2% gynybai. Nes žymiai baisiau yra neskirti 2% ir sulaukti Kremliaus agresijos. Lygiai tas pats yra su Europos Sąjunga – nereikia bijoti stiprios, tame tarpe ir finansiškai stiprios Europos Sąjungos, nes žymiai labiau reikia bijoti silpnos, nieko negalinčios, neefektyvios ir susiskaldžiusios Europos Sąjungos. O tai yra ir finansų klausimas.

******

Todėl baigiant šiuos asmeninius pamąstymus, kaip šios geopolitinės krizės metu mums visiems atrasti kelius į Stipresnę Europos Sąjungą, mano apibendrinantis patarimas yra vienas – reikia nustoti bijoti, reikia tiesiog nebebijoti:

– Nebebijoti Putino ir jo gąsdinimų;

– Nebebijoti Europos Sąjungos plėtros ir Ukrainos narystės Europos Sąjungoje;

– Nebebijoti “europeizuoti” Europos Sąjungos užsienio ir saugumo politiką;

– Nebebijoti skirti Europos Sąjungai didesnius finansinius resursus ir taip realiai įgalinti Europos Sąjungą.

Europos kontinente nieko naujo nereikia atrasti – svarbu prisiminti tai, ką praeito šimtmečio paskutiniais dešimtmečiais Centrinei Europai kartojo Jonas Paulius II – Nebijokite!

Tai ir lėmė Centrinės Europos išsivadavimą, nes Centrinė Europa nustojo bijoti.

Ir dabar tokio paties patarimo reikia Europos Sąjungai – Nebijokite! Nebebijokime stipresnės Europos Sąjungos! Nes tai yra vienintelis kelias, kaip Europos kontinente gali būti sugrąžinta taika ir stabilumas!