28
Aktorė, režisierė, laidų ir renginių vedėja Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė jau ne vieną dešimtmetį yra matoma ir be galo mylima Lietuvos žmonių. Kaip pati pripažįsta, gatvėje išlikti neatpažintai nepavyksta. „Tavo gyvenimas pasikeičia nuo tos dienos, kai sutinki atlikti tokį darbą. Tu arba esi žmonių, arba eik iš ten, o skųstis, kad pavargai nuo dėmesio – melagystė didžiausia“, – LRT mediatekos laidoje „Ant kabliuko“ tvirtai teigia Violeta.
Nuo rugsėjo į LRT mediateką sugrįžta kitokio formato pokalbių laida „Ant kabliuko“, kurioje į atvirus pašnekesius žinomi Lietuvos žmonės kviečiami gamtos apsuptyje, tyvuliuojančio vandens telkinio pašonėje ir būtinai su meškere rankose. Antrojo sezono pirmoji laida gaudyti laimikio patrauks į Panevėžį, kur netoliese, Kupiškio rajone esančiame Subačiaus miestelyje, gyvena aktorė, režisierė ir humoristė – Violeta Trečiokaitė-Mičiulienė. „Nesu žvaigždė. Ir esu ne žinomas, o tiesiog atpažįstamas žmogus“, – save pristatyti skuba moteris, kurios socialinio tinklo puslapis „ViPirmadienis“ turi net 111 tūkst. sekėjų.
Visgi, Violeta pripažįsta, jog būtent gyvenimas gimtajame krašte, atokiau nuo didmiesčio, jai leidžia išlikti savimi, nepaklystant tarp nuolat lydinčio dėmesio. Nors kadaise moteris išgarsėjo kurdama humoristinius personažus televizinėse laidose, kaimynams ir Subačiaus miestelio vietiniams ji – tiesiog čia užaugusi Trečiokaitė.
„Vaidinti geresnę už kitus man neleidžia būtent mano aplinkiniai žmonės – mano kaimynai. Jie man pasako: „žiūrėjom vakar, nesąmones kalbėjai“. Jie neleidžia man stoti į tas vėžes, kurios ne mano. O gal tai ir amžiaus bei brandos dalykas, kai suvoki, jog viskas yra laikina. Pamenu močiutės pasakymą: naujieną kaime apie pakaruoklį nusineša skenduolis. Niekas šiame gyvenime nėra svarbu ir kai supaprastini visus tuos dalykus, tu suvoki, kad tavo tas vardas nieko nereiškia“, – laidoje pasakos aktorė.
Violeta neslepia, kad vis tik atpažįstamumas turi savo kainą. Vos tik ji pasirodo viešumoje, iš karto tampa dėmesio traukos objektu, nesvarbu, ar renginyje, ar prie parduotuvės lentynos. Ir nors ne visada smagu prarasti asmeninę erdvę, aktorė pabrėžia nesiskundžianti ir tai priimanti kaip pasirinktos karjeros neatsiejamą pareigą priklausyti žmonėms.
„Aš supratau, kad į viešas šventes eiti negaliu. Labai norėčiau prasieiti, pažiūrėti, kaip viskas vyksta, bet negaliu, nes aš tampu kažkieno ir nebepriklausau sau. Tačiau aš tą suprantu elementariai, be jokių skundų, kad neva nebenoriu fotografuotis. Tavo gyvenimas yra pasikeitęs nuo tos dienos, kai tu sutikai atlikti tokį darbą. Tu arba esi žmonių, arba eik iš ten. Ir maivytis, kad pavargai nuo to dėmesio – melagystė didžiausia. Tai yra dalis tokio žaidimo taisyklių“, – įsitikinusi aktorė.
Tačiau nepaisant pramogų industriją supančio dirbtinumo, Violeta vis tiek išlieka savimi: nuoširdžia ir atvira asmenybe, neišsižadančia savųjų vertybių. Pasak aktorės, požiūrį į gyvenimą stipriai pakeitė tėčio aklumas. Būtent tėčio liga ją išmokė ne tik drąsos, bet ir atjautos pagyvenusiems žmonėms, kurie visuomenėje dažnai lieka užmiršti ir nebereikalingi.
„Mane stipriai suformavo tėčio aklumas. Iki tol buvau žvaigždė, važinėdavau į koncertus, spektaklius ir staiga – aš esu atsakinga už aklą žmogų. Tėtis mane stipriai nuleido ant žemės. Šiandien sakau, kad jis apako tam, jog aš pamatyčiau. Visgi, per tą laikotarpį, kuomet gyvenome kartu, jis mane išmokė nieko nebijoti, nes niekas nebaisu. Nebijau nei aklumo, nei mirties. Tėtis iki pat paskutinės gyvenimo dienos išlaikė orumą ir aš jam neleisdavau net galvoti apie save, kaip apie luošą žmogų. Man pačiai labai gaila pagyvenusių, senų žmonių, kurie išmesti už borto, kurie niekam nebereikalingi, kurie serga ta pačia liga ir tampa nematomi“, – apmąstymais dalinasi laidos herojė.
Apie santykį su vaikais, gimtadienio proga nusipirktus žiūronus, priežastis, kodėl nereklamuoja produktų ir kuriozinius nuotykius, į kuriuos vis įsivelia – pokalbyje su Violeta Trečiokaite-Mičiuliene jau LRT mediatekoje.